Vitalius Striuogaitis

Vitalius Striuogaitis – sertifikuotas Tautinio paveldo produktų A kategorijos amatininkas, tautodailininkas, Lietuvos medinių gaminių meistrų ir senojo kubilininkystės amato puoselėtojas.

Gaminiai: mediniai indai, šaukštai, padėklai, kubilai, statinės, duonkubiliai, geldos, kibirai, pirties įrankiai ir kt.

Apie amatininką

Vitalius Striuogaitis – vienas žinomiausių Lietuvos medinių gaminių meistrų ir senojo kubilininkystės amato puoselėtojų. Vitalius yra aukščiausiais apdovanojimais pripažintas tautodailininkas, daugiau nei tris dešimtmečius tobulinantis medžio apdirbimo amatą. Vitalius, iš senųjų meistrų išmoktą amatą, puoselėja iki šiol ir savo dirbiniais dalyvauja įvairiose mugėse bei parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Lenkijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Estijoje, Prancūzijoje. V. Striuogaičio gamintos statinės naudotos kino filme „Robinas Hudas“ ir „Švyturio“ alaus reklamoje.

Amatininkas nuo 1987 m. gamina kubilus, statines, duonkubilius, geldas bei kibirus, kurie yra pripažinti tautinio paveldo sertifikatu nuo 2011 m. Visi gaminiai gaminami tik iš aukščiausios rūšies lietuviškos medienos. 2016 m. jo ąžuolinės statinės buvo pripažintos prestižiniu Lietuvoje ir užsienyje pripažįstamu „AgroBalt“ aukso medaliu. „AgroBalt“ aukso medalis – prestižinis apdovanojimas, kurį pelno tik pačios aukščiausios kokybės gaminiai. Konkurso laureato vardas parodos dalyviams yra aukščiausias jų darbo įvertinimas, kokybės garantas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio rinkoje.

„Tai garantuotai itin kokybiškas gaminys, kurį dvejus metus džiovinau, kelis kartus drėkinau, natūraliai išsistovėjęs. Tai asmeniškas mano pasiekimas, džiaugiuosi įvertinimu, tačiau labiausiai man džiugu, kad atkreiptas dėmesys į senuosius amatininkus“ – mintimis apie pelnytą apdovanojimą dalinosi tautodailininkas Vitalius.

Siekdamas puoselėti senovės tradicijas, buvęs technologijų mokytojas V. Striuogaitis susidomėjo statinių ir kubilų gamyba. O juos, pasak meistro, neužtenka vien padaryti, daiktas turi būti funkcionalus. „Prieš ketvirtį amžiaus pradėjus gaminti statines, reikėjo grįžti į viduramžius“ – pasakojo tautodailininkas. 15 metų mugėse tik jis vienas pardavinėjo rankų darbo statines ir kubilus, kadangi senųjų meistrų nebeliko, o jauni nemokėjo jų gaminti.

1000 metų tradicijas atitinkančioms statinėms gaminti svarbu atrinkti medžiagą, ją natūraliai išdžiovinti. Tinka tik kokybiškas 200 metų ir vyresnis juodasis arba pilkasis miške augantis ąžuolas, kadangi tokio medžio mediena būna tankesnė.

Pagaminti statinę užtrunka 1,5–2 metus, daromos kelios iš karto, o padaryta forma be dugno stovi ilgai. Anksčiau gaminant dideles statines į tarpus tarp šulų buvo dedama ajerų, kad lentelės geriau sukibtų. Dabar lentelė prie lentelės sudedama taip, kad nė mažiausio tarpelio nebelieka. Statinių dugno lentelės sukalamos mediniais kaiščiais, šoninės lentelės apjuosiamos metaliniais lankais. Jei lanką paleisi, statinė pabirs. Kad statinė būtų sandari, jos vidus išdeginamas, galai padengiami natūraliu bičių vašku.

Važinėdamas į muges meistras patyrė, kad prekiauti vien statinėmis ir kubilais – nepelninga. Taip gimė mažesni dirbiniai: pirties samčiai, šaukštai, kočėlai, mentelės. Darant geldas, dubenis V. Striuogaičiui, pasak jo, vienam iš pirmųjų Lietuvoje, kilo mintis pagaminti skaptuotus padėklus. Nė vieno gaminio nėra tokio paties – visi skirtingi. Tautinio paveldo dirbiniai – ne mašininė gamyba, viskas daroma rankomis, tik dabar dirbama rankiniais elektriniais įrankiais.